Kaip pagaliau prabilau angliškai laisvai — kai nepadėjo nei ilgi kursai, nei programėlės

Daugelį metų mano anglų kalba tarsi stovėjo vietoje — ir niekas, ką bandžiau, jos nepajudino.

Popieriuje viską dariau teisingai: ilgi kursai, geri pažymiai, B2 sertifikatas. Tačiau tikrame pokalbyje, kai žmonės kalbėdavo greitai, pamesdavau mintį, o kai ateidavo mano eilė, tinkamas žodis dažnai neateidavo laiku — tad stabtelėdavau arba griebdavausi miglotesnio, ne visai tinkančio. Kalbą mokėjau popieriuje. O štai iš tiesų ja naudotis — laisvai, čia ir dabar — buvo sunkiausia.

Daugiau mokymosi šios spragos niekada iki galo neužpildė. O prieš kelis mėnesius tai padarė vienas vienintelis klausimas.

Klausimas, kurio man niekas nebuvo uždavęs

Šiam žurnalui kalbinau taikomosios lingvistikos specialistą, profesorių Jamesą Carterį — mokslininką, tiriantį, kaip suaugusieji pasiekia laisvą antrosios kalbos vartojimą. Tai turėjo būti paprastas straipsnis: kelios citatos — ir toliau.

Pokalbio viduryje, pusiau juokais, prisipažinau, kad „mokausi anglų kalbos visą amžinybę“, o vis tiek negaliu suspėti paskui greitą pokalbį kavinėje. Jis nesijuokė. Paklausė tik vieno:

„O kiek angliškai jūs iš tiesų perskaitėte — savo malonumui, ne dėl pamokų — per visus tuos metus?“

Pradėjau atsakinėti ir sustojau. Atvirai kalbant, nedaug. Skaičiau tai, ko reikalavo kursai, o savarankiškai — kartais naujienas ar kokį straipsnį, bet niekada ilgai ir niekada kaip įprotį. Dešimt metų su kalba — ir maždaug tiek.

„Paprastai būtent to ir trūksta“, — pasakė jis.

Tada jis paaiškino dalyką, kuris pakeitė mano požiūrį į visa tai. Esą yra skirtumas tarp kalbos mokymosi ir jos įsisavinimo. Mokymasis — tai sąmoningoji dalis: taisyklės, veiksmažodžių lentelės, žodžių sąrašai, viskas, ką galima parodyti per testą. Įsisavinimas — lėtesnė dalis, vykstanti jums nė nepastebint, kol dėsningumai ima atrodyti natūralūs: todėl laisvai kalbantis žmogus ne prisimena, kad būdvardis eina pirma, — jis tiesiog tai jaučia. Kursai puikiai moko pirmojo. Tačiau tikras pokalbis remiasi antruoju: kai kalba plūsta į jus greitai, žodžius turite atpažinti akimirksniu, neturėdami laiko sustoti ir juos išnarplioti, — o kai ateina jūsų eilė, jie turi ateiti patys. Sąmoningos žinios abiem atvejais tiesiog per lėtos.

Įsisavinimui, pasak jo, reikia didelio kiekio kalbos, kurią suprantate, — to, ką lingvistas Stephenas Krashenas vadina suprantama įvestimi: pranešimų, šiek tiek viršijančių jūsų lygį, bet vis dar suprantamų. Ne tokių sunkių, kad skaitytumėte žodis po žodžio, ir ne tokių lengvų, kad nieko neišmokytų. Jis greitai nubraižė savo užrašų knygelėje kreivę ir parodė, kur vyksta tikrasis mokymasis.

„Tai kur, — paklausiau, — gauti tokios kalbos valandų valandas, neišsikraustant į kitą šalį?“

Jis nusišypsojo, tarsi būtų laukęs šio klausimo. „Jūs žurnalistė. Visą dieną skaitote savo gimtąja kalba. Tiesiog niekada nepagalvojote to daryti angliškai.“

Kodėl skaitymas laimi: viską lemia apimtis

Abejojau. „Tiesiog daugiau skaitykite“ skamba kaip patarimas, kurį galima atspausdinti ant puodelio. Tad jis pateikė skaičius — ir būtent jie man įstrigo.

Spausdintoje anglų kalboje, pasak jo, yra apie 88 500 skirtingų žodžių — tokį įvertinimą pateikė Nagy ir Anderson (1984). Jokie kursai neišmokys tiek daug — per visą gyvenimą neužtektų pamokų laiko. Vienintelis būdas susipažinti su tokiu didžiuliu žodynu — vėl ir vėl susidurti su žodžiais kontekste, metų metus. Ir niekas nesuteikia tų susitikimų taip greitai kaip skaitymas. Jis parodė man Andersono, Wilsono ir Fieldingo (1988) tyrimą, kuriame buvo matuojama, kiek vaikai skaito ne mokykloje:

Matematika paprasta, sakė jis: skaitant ramiu 150–200 žodžių per minutę tempu, dvidešimt minučių — tai 3 000–4 000 žodžių. Darykite taip daugumą dienų, ir per metus susidarys gerokai daugiau nei milijonas žodžių. Kortelės ir gramatikos pratimai negali praleisti pro jūsų akis tiek kalbos.

„Bet žodžio neišmoksti vien pamačius jį kartą“, — pasakiau. Jis sutiko — ir būtent tai esmė. Nagy, Herman ir Anderson (1985) nustatė, kad tikimybė išmokti naują žodį iš vieno susitikimo yra maža, maždaug viena iš dešimties, ir gali prireikti keliolikos ar daugiau susitikimų, kol žodis iš tiesų taps jūsų. „O dabar, — tarė jis, — padauginkite vieną iš dešimties tikimybę iš milijono žodžių.“ Maža tikimybė, pasikartojanti didžiulėje apimtyje, — štai kaip kuriamas didelis žodynas. Ir esmė ne tik ta, kad žinote daugiau žodžių, — o ir ta, kad kiekvieną žinote giliau. Sutikę žodį dešimtyse skirtingų sakinių, jūs jį ne tik atpažįstate — įsisavinate jo reikšmės atspalvius, natūralius junginius, aplink jį esančius sinonimus, pajautimą, kada tiksliai jį vartoti. Šis gylis ir skiria žodį, kurį tik atpažįstate, nuo žodžio, kurį iš tiesų galite pavartoti, — kuris ateina pats, tinkama forma, tą pačią akimirką, kai jo prireikia.

Tačiau ši apimtis turi vieną sąlygą, pridūrė jis. Visi tie žodžiai susideda tik tada, jei iš tiesų toliau skaitote, o toliau skaitote tik tai, ko nuoširdžiai norite. Mylima istorija atlieka du darbus iš karto. Ji verčia jus versti puslapius, tad žodžiai vis plūsta. Ir ji padeda tiems žodžiams įsitvirtinti: sutikite naują žodį įtempčiausią akimirką — netikėtas posūkis, jaudulys, scena, nuo kurios negalite atsitraukti, — ir jūsų smegenys susies žodį su ta akimirka. Tokios ryškios akimirkos ilgam išlieka aktyviojoje atmintyje, o žodis, dabar su viena iš jų susietas, lieka ten kartu — kur kas ilgiau, nei kada nors galėtų bet kuri kortelė. „Nuobodus tekstas ir įtraukiantis tekstas gali turėti lygiai tą patį žodį, — sakė jis. — Bet tik vienas iš jų priverčia jį prisiminti.“

Jis paminėjo dar vieną rezultatą, apie kurį galvojau visą kelią namo. Cunninghamas ir Stanovichius (1998) metų metus matavo, kiek žmonės skaito. Daug skaitantieji pasiekė geresnių rezultatų žodyno, bendrųjų žinių ir kalbinių gebėjimų srityse — ir šis poveikis išliko net tada, kai tyrėjai atsižvelgė į išsilavinimo ir pradinių gebėjimų skirtumus. Atrodė, kad darbą atlieka pats skaitymas. Ir tai labiausiai drąsina: puikus žodžių valdymas — žodynas, žinios, klausa, kaip veikia kalba, — nėra kažkas, su kuo gimstama arba ne. Tai sukuria skaitymas.

Kodėl sunkios knygos privertė mane pasiduoti

Čia turėjau būti su juo atvira. Jau buvau bandžiusi skaityti angliškai — ir metusi, du kartus. Abu kartus griebiau „tikrą“ romaną, per kelis puslapius susidūriau su per daug nežinomų žodžių ir pasidaviau.

Jis linktelėjo, tarsi būtų tai girdėjęs daugybę kartų. Už to slypi žinomas skaičius. Pasak žodyno tyrėjo Paulo Nationo (2006), kad galėtumėte patogiai skaityti savarankiškai, turite žinoti apie 98 % žodžių puslapyje. Žemiau šios ribos daugiau laiko praleidžiate ieškodami žodžių nei skaitydami, istorija subyra, ir jūs sustojate. Tačiau norint suprasti 98 % įprasto romano, reikia didelio žodyno:

Bet tada jis pasakė tai, kas man įstrigo, — nes nuėmė kaltę nuo knygos ir nuo manęs.

Tikroji sunkios knygos problema, paaiškino jis, yra ne patys nežinomi žodžiai. Problema — kiek kiekvienas jų jums kainuoja. Įprastai skaitant kiekvienas nežinomas žodis reiškia išeiti iš istorijos: sustoti, paimti telefoną, atsidaryti vertėją, įvesti žodį, perskaityti reikšmę, tada vėl surasti vietą puslapyje. Kiekviena tokia kelionė maža. Bet jos dauginasi — po vieną kiekvienam nežinomam žodžiui. Sunkiame puslapyje tai dešimt pertraukų, ir istorijos gija nutrūksta. Be to, ne visada tai vienas žodis — kartais tai visa frazė ar sakinys, kurio negalite suvokti, o tokį ieškoti senuoju būdu dar nepatogiau. Būtent ši trintis, o ne žodynas, abu kartus privertė mane pasiduoti.

Taigi iš tiesų yra du būdai padaryti knygą patogią, sakė jis. Vienas — skaityti ką nors artimesnio savo lygiui, kur mažiau nežinomų žodžių. Kitas — padaryti, kad kiekvieną nežinomą žodį būtų galima pasitikrinti beveik be jokių pastangų, — ir ši dalis, pridūrė jis, anksčiau būdavo sunkioji, bet dabar jau nebe. Jis nurodė man programėlę, kuria naudojosi daugelis jo studentų, — Nikmas Studio, sukurtą tam, kad šią trintį pašalintų beveik visiškai. Užsirašiau pavadinimą. Kaip netrukus sužinojau, šis antrasis būdas keičia viską.

Tyrimas, kuris mane įtikino

Prieš išeidama paprašiau jo vieno tvirto įrodymo — ne teorijos, o tikro rezultato. Jis nurodė tyrimų seriją Ramiojo vandenyno pietuose.

Devintajame dešimtmetyje Warwickas Elley ir Francisas Mangubhai (1983) Fidžyje atliko tyrimus, kuriuos pavadino „Knygų tvanu“. Anglų kalbos besimokančių vaikų klasėms jie nuolat tiekė įdomių pasakojimų knygelių ir dalį laiko, skirto pratimams, perleido skaitymui.

Skaitančios klasės tobulėjo maždaug dvigubai greičiau — ir štai kas mane tikrai įtikino: skaitančioji grupė ne tik baigė programą priekyje, bet ir liko priekyje. Vėlesniais metais jų persvara prieš kitus mokinius tik didėjo. Ankstyvas skaitymas nustatė juos greitesniu keliu, ir jie iš jo nebeišsuko. Vėlesnės „knygų tvano“ programos kitose šalyse nustatė tą patį. Žiūrėdama į tą grafiką, pamačiau savo plokščią liniją: metų metus trukusį mokymąsi, kuris greitai kilo, o paskui išsilygino ties viduriniu lygiu, kurį laikiau savo riba. Ėmė atrodyti, kad riba buvo metodas, o ne aš.

Kas pasikeitė, kai pabandžiau

Tai neįvyko per naktį — bet paaiškėjo, kad tai buvo efektyviausias dalykas, kokį kada nors dariau dėl savo anglų kalbos. Pažanga, kurios metų metų mokymasis taip ir neatnešė, pagaliau ėmė ateiti ir neliovė.

Šįkart pakeičiau vieną dalyką, ir jis pakeitė viską: skaičiau programėlėje, kurią man nurodė profesorius Carteris, — Nikmas Studio. Kadangi ji beveik visiškai pašalino trintį, man nereikėjo žaisti saugiai ir lėtai kopti nuo lengvų knygų, kaip paprastai patariama. Galėjau imti tas, kurių iš tiesų norėjau, — įskaitant pilnos apimties romanus, kuriuos jau du kartus buvau metusi, — ir šįkart juos perskaičiau.

Štai ką tai reiškia praktiškai. Programėlė paima tikras knygas ir paverčia jas interaktyviomis. Kai užkliūvate už ko nors, ko nesuprantate, — vieno žodžio, keblios frazės ar viso sakinio, — tiesiog jį pažymite, ir vertimas atsiranda šalia, tame pačiame puslapyje. Išgirstate, kaip jis skamba, o kiekvienas jūsų ieškotas fragmentas automatiškai išsaugomas — surenkamas knygos navigatoriuje, sugrupuotas pagal skyrius, ta tvarka, kuria juos sutikote. Jums niekada nereikia paimti telefono, atsidaryti kitos programėlės ar pamesti vietos. Kiekvieno nežinomo žodžio ar frazės kaina sumažėja beveik iki nulio — tad trinties, kuri anksčiau daugėdavo su kiekvienu iš jų, tiesiog nebelieka. Puslapis, pilnas nepažįstamų žodžių ir posakių, anksčiau reikšdavo keliolika pertraukų. Dabar tai tik greitas pažymėjimas šen bei ten, ir istorija tęsiasi.

Yra ir žaidimo režimas, padedantis įtvirtinti viską, ką išsaugojote: jis paverčia jūsų fragmentus greita atvirkštine praktika — parodo reikšmę, o jūs pateikiate žodį, — ir taip jūsų ieškoti žodžiai dar giliau įsirėžia į atmintį.

Tai pakeitė, kokias knygas galėjau skaityti. Kadangi galėjau pažymėti bet ką — žodį, keblią frazę, net visą sakinį — ir akimirksniu tai suprasti, net gerokai mano lygį viršijanti knyga atrodė patogi nuo pat pirmojo puslapio. Pradžioje naujų žodžių buvo daugiau nei vėliau — bet kai kiekvienas jų buvo vos per vieną greitą pažymėjimą, niekada nebuvo sunku. Niekas neištraukdavo manęs iš istorijos, tad tiesiog skaičiau toliau.

Ir tai stiprina pats save: kuo toliau skaičiau, tuo knyga darėsi lengvesnė. Jos pagrindiniai žodžiai ir posakiai vis grįždavo, kol tapo mano, tad vėlesniuose skyriuose žymėjau kur kas mažiau. Per visą knygą tuos pačius žodžius sutinkate vėl ir vėl, skirtingose situacijose, — ir štai kaip jie įsitvirtina. Nustojate juos ieškoti ir pradedate jausti, kada kiekvienas tinka. Pašalinta trintis ir leidžia skaityti pakankamai ilgai, kad žodžiai įsigertų. Žinoma, nauji žodžiai vis tiek pasitaiko; turtinga istorija juos pateikia iki pat pabaigos — bet vis mažiau, ir kiekvienas vos per vieną greitą pažymėjimą. Ir tai pereina iš knygos į knygą: kuo daugiau skaitote, tuo daugiau žodžių jau žinote, tad kiekviena nauja knyga prasideda lengviau nei ankstesnė. Skaityti arčiau savo lygio vis tiek naudinga — mažiau nežinomų žodžių visada paprasčiau, — bet tai nebėra vienintelis būdas jaustis patogiai.

Ir rezultatai atėjo. Maždaug trečią savaitę pastebėjau, kad perskaičiau kelis puslapius iš eilės nė karto nesustojusi — tiesiog sekdama istoriją. Per du mėnesius pokytis pasiekė ir mano kalbėjimą: turtingesnis žodynas ėmė ateiti savaime, sakinio viduryje, — žodžiai, kuriuos anksčiau tik atpažindavau, ir nauji, kuriuos pasisėmiau skaitydama, dabar ateidavo be jokio ieškojimo. Ir klausymas pasivijo — po kelių mėnesių, jau trečdalį filmo peržiūrėjusi, supratau, kad nustojau skaityti subtitrus ir tiesiog sekiau veiksmą, net ir greitus dialogus. Tai nebuvo stebuklas. Tai buvo laipsniškas augimas, kurį aprašo tyrimai, pagaliau įvykęs ir man.

Tiesą sakant, skaitymas nebuvo vienintelis dalykas, kurį dariau, — vis dar kalbėjau, kai tik galėjau, ir kartais žiūrėdavau filmus, kad lavinčiau klausą ir pailsėčiau nuo knygų. Kalbėjimą ir klausymą reikia lavinti tiesiogiai. Tačiau kuriant žodyną — jo gylį ir platumą, kuriais remiasi tikras laisvas kalbėjimas, — niekas neprilygsta skaitymui. Tai buvo trūkstamas variklis, ir kai trinties neliko, jis mano laisvam kalbėjimui davė daugiau nei bet kuris atskiras kursų metas.

Kaip pradėčiau šiandien

Štai trumpa versija to, ką patariama daryti remiantis tyrimais — ir mano pačios ilgu aplinkkeliu:

• Skaitykite tai, ką iš tiesų norite perskaityti iki galo. Būtent susidomėjimas leidžia skaityti pakankamai, kad visi tie žodžiai susidėtų.
• Knyga, artima jūsų lygiui, yra lengvas kelias — bet ne vienintelis. Su akimirksniu veikiančiu vertimu pažymėjus galite sekti ir sunkesnę, įdomesnę knygą, nepasiklysdami: bet koks nežinomas žodis, frazė ar sakinys suprantamas per sekundę, tad niekas ant jūsų nesikaupia.
• Skaitykite trumpai ir kasdien. Penkiolika–dvidešimt minučių — tai skirtumas tarp daugiau nei milijono žodžių per metus ir beveik nulio.
• Skaitykite įvairiai ir grįžkite. Tų pačių žodžių sutikimas skirtingose istorijose — štai kaip jie pereina nuo „esu jį matęs“ iki „aš jį tiesiog žinau“.

O vienas dalykas, kurį vienam sunkiausia padaryti teisingai, — tiesiog pradėti. Čia ir praverčia įrankis, kurį man nurodė profesorius Carteris, — tas pats, apie kurį buvo visa ši istorija. Su Nikmas Studio skaitote knygas, kurių iš tiesų norite, o bet koks nežinomas žodis, frazė ar sakinys išverčiamas ir paaiškinamas čia pat, puslapyje, perskaitomas balsu ir išsaugomas skaitant — su žaidimo režimu, kad viskas įsitvirtintų. Trumpas klausimynas — tai tik įėjimas: keli klausimai, apie keturias minutes, apie jūsų lygį, tikslus ir tai, ką mėgstate skaityti, ir jis paruošia jums programėlėje jums sukurtą planą — nuo ko pradėti, kas toliau, ir kelią, kuris auga kartu su jumis. Tas pats įrankis ir tas pats poslinkis, kurie man pagaliau davė rezultatų, kurių metų metų kursai taip ir nedavė.

Nesmerkiu tų ankstyvųjų kursų — jie suteikė man gramatikos pagrindus, pirmąsias žodyno atsargas ir šiek tiek kalbėjimo bei klausymo praktikos. Jie atliko tikrą darbą; tiesiog nebuvo efektyviausias būdas sukurti žodyną, kuriuo remiasi laisvas kalbėjimas. Gaila tik, kad niekas prieš daugelį metų neuždavė man to klausimo, kurį tą popietę uždavė profesorius Carteris. Jei kas nors iš to primena jūsų pačių sąstingį, kitas žingsnis — ne daugiau kalimo. Tai tinkama knyga — o dabar nežinomi žodžiai jūsų nebesustabdys.

Literatūra ir papildomas skaitymas

• Krashen, S. D. (2004). The Power of Reading: Insights from the Research (2nd ed.). Libraries Unlimited.
• Krashen, S. D. (1982). Principles and Practice in Second Language Acquisition. Pergamon. (Learning vs. acquisition; comprehensible input / i+1.)
• Anderson, R. C., Wilson, P. T., & Fielding, L. G. (1988). "Growth in reading and how children spend their time outside of school." Reading Research Quarterly, 23(3).
• Nagy, W. E., & Anderson, R. C. (1984). "How many words are there in printed school English?" Reading Research Quarterly, 19(3).
• Nagy, W. E., Herman, P. A., & Anderson, R. C. (1985). "Learning words from context." Reading Research Quarterly, 20(2).
• Cunningham, A. E., & Stanovich, K. E. (1998). "What Reading Does for the Mind." American Educator, 22.
• Elley, W. B., & Mangubhai, F. (1983). "The impact of reading on second language learning." Reading Research Quarterly, 19(1); and Elley, W. B. (1991). "Acquiring literacy in a second language: The effect of book-based programs." Language Learning, 41(3).
• Nation, I. S. P. (2006). "How large a vocabulary is needed for reading and listening?" Canadian Modern Language Review, 63(1).